Verbai dedikuotas gryno sidabro medalis

 Šis atminimo medaliu yra skirtas senai velykinei mūsų šalies tradicijai - verbų rišimui.  „Ne aš plaku, verba plaka, kad būtum sveikas, linksmas ir laimingas“, - tokiais ir panašiais palinkėjimais Verbų sekmadienį, kuris minimas likus savaitei iki šv. Velykų, Lietuvoje nuo seno įprasta žadinti miegalius plakant juos kokia nors žaliuojančia lauke surinkta augalų puokštele. Buvo tikima, kad plakant medžio gyvybingumas pereis žmogui, jis visus metus bus sveikas, džiugus, darbingas, ir lydimas sėkmės.

Tokioms verboms Lietuvoje nuo seno, pirmiausia, naudotos kadagio šakelės. Greta būdavo komponuojamos šakelės su kačiukais, beržo šakelės, net žibuoklės ar snieguolės. Pačios puošniausios Lietuvoje - tai Vilniaus krašto verbos. Jų rišimo tradicija, puoselėjama šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus išsidėsčiusiuose kaimuose, žinoma bent nuo XIX a. vidurio. Ši tradicija yra įtraukta į mūsų Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Vilnietiška verba - tai tvirta meninė natūralių arba dažytų sausų gėlių ir žolynų kompozicija, rišama ant medinio kotelio (dažniausiai - lazdyno). Augalai aplink kotelį rišami itin tankiai, tarsi kilimas, todėl pagrindinė tokios verbos forma yra vadinama kilimine, tačiau jų esama visokiausių formų ir raštų. Pokario metais Vilniaus verbos tapo ne tik šv. Velykų, bet ir kovo pradžioje sostinės gatves užtvindančios Kaziuko mugės dalimi. 

Medalio averse yra iškaldinta puošni verba. Viršuje iškaldintas tradicinis Verbų sekmadienio posakis: „NE AŠ PLAKU, VERBA PLAKA“. Apačioje svarbiausi dalykai, kuriuos, kaip tikima, į namus pritraukia verba - „SVEIKATA“ ir „DŽIAUGSMAS“.

Medalio reverse iškaldinta lietuvių liaudies šokį „Kepurinė“ šokanti mergina, pasipuošusi tautiniais rūbais. Palei briaunas iškaldinti ornamentai - tai raštai iš mūsų tautinių juostų, kurių audimo tradicijas esame išlaikę iki šių dienų. Tarp šių raštų įkomponuoti ir dešimties mūsų apskričių pavadinimai. Reverso apačioje iškaldintas užrašas - „LIETUVA 2024“.