Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui skirtas auksinis medalis

Gimęs, kaip manoma, apie 1296 m. Lietuvos valdovo Gedimino sūnus Algirdas į istorijos metraščius pirmąsyk įėjo gana jauname amžiuje vedęs Vitebsko kunigaikštytę Mariją Jaroslavną ir, mirus uošviui, tapęs Vitebsko kunigaikščiu. Šias senovės rusėnų žemes dabartinėje Baltarusijoje Algirdas valdė 1318-1345 m.

Taigi šiemet minime 700 metų sukaktį nuo to laiko, kai Algirdas atėjo į valdžią tapdamas Vitebsko valdovu.

Vis dėlto mūsų šalies istorijai svarbiau, jog Algirdas 1345 m. kartu su broliu Kęstučiu jėga perėmė Lietuvos valdymą iš brolio Jaunučio ir pats įsitvirtino kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Algirdas valdė Lietuvą padedamas brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio kaip submonarcho nuo 1345 m. iki pat savo mirties 1377 m.

Jei Trakuose rezidavęs Kęstutis daugiausia rūpinosi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės vakarinėmis žemėmis, santykiais su kryžiuočiais bei Lenkija, tai Algirdas visą savo dėmesį bei energiją sutelkė į Rytus. Jis rūpinosi Lietuvos valdžios stiprinimu bei žemių plėtimu gudų bei ukrainiečių žemėse, tokiu būdu plėsdamas lietuvių įtakos zonas bei valstybę.

Užkariavimais ar vaikų vedybomis Algirdas sugebėjo prijungti prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Smolenską (apie 1346 m.), Brianską-Černigovą (apie 1357 m.), Severėnų Naugardą (apie 1357 m.), Kijevą (apie 1363 m., po lietuvių pergalės mūšyje su totoriais prie Mėlynųjų Vandenų), Perejaslavlį ir Podolę (abu taip pat apie 1363 m.). Teigiama, jog valdant Algirdui Lietuva galutinai įsitvirtino Volynėje, o Pskovas bei Naugardas tapo vasališkai pavaldūs Lietuvai.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulkai kelissyk laikė apsiautę ir Maskvą. Remdamas savo svainį, antrosios žmonos Julijonos brolį Tverės kunigaikštį Michailą, norėjusį sutramdyti kylančią Maskvos kunigaikštystę, Algirdas 1368 m., 1370 m. ir 1372 m. surengė žygius į Maskvą, bet jos neužėmė. Šaltiniai liudija, jog 1370 m. lietuvių pulkai prie Kremliaus sienų išstovėjo net aštuonias dienas. 1372 m. Algirdas pasirašė Liubutsko taikos sutartį su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu tokiu būdu pripažindamas, jog Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Maskvos jėgos lygios.

Galima rasti vertinimų, jog Algirdo užkariavimai esą sustabdė mongolų-totorių Aukso Ordos ekspansiją į Europą. Vis dėlto istorikai atkreipia dėmesį, jog Algirdo politika tokia sėkminga buvo, nes jis sugebėjo pasinaudoti aplinkybėmis: mongolai-totoriai dar XIII a. užvaldė didžiąją dalį Azijos bei Rytų Europos, palaužė Kijevo Rusią, o XIV a. viduryje Aukso Orda jau buvo panirusi į vidines rietenas, o jos ekspansija buvo sustojusi.

Vis dėlto Algirdo užkariavimai rytinėse žemėse buvo naudingi ir Lietuvos karui su kryžiuočiais, nes prijungtų žemių karinius resursus imta naudoti kovoje su Vokiečių ordinu.

Nors rusiški šaltiniai nurodo, jog Algirdas galėjo būti priėmęs stačiatikybę jau per pirmąsias vedybas, Livonijos kronika sako, jog jis buvęs palaidotas iškilmingai pagal pagoniškus papročius su 18 žirgų ir kitų daiktų. Manoma, jog jis galėjo būti sudegintas dabartiniame Širvintų rajone.

Dvi žmonas turėjęs Algirdas sulaukė daugybės pulko sūnų ir dukterų, o savo įpėdiniu paliko vėliau ir Lenkijos karaliumi tapusį numylėtinį sūnų iš antrosios santuokos Jogailą.

Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas į istoriją įėjo kaip stiprus valdovas, sugebėjęs kaip niekada iki tol išplėsti Lietuvos žemes į Rytus, sustiprinti valstybę.

Medalio averse iškaldintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo portretas, remiantis XVI a. datuojamu jo paveikslu iš italo Aleksandro Gvanjinio kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas“. Tai pirmasis žinomas šio valdovo portretas. Jame tvirto stoto barzdotas valdovas vaizduojamas pasidabinęs šarvais bei šalmu su plunksnomis, rankose jis laiko skeptrą. Palei briauną iškaldinti žodžiai: „ALGIRDAS LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS 1345-1377“.

Medalio reverse vaizduojamas Lietuvos žemėlapis su užrašu „LIETUVA ŠIRDYJE“. Žemėlapį širdies formoje įrėmina stiprybę bei ištvermę simbolizuojančių ąžuolo lapų bei gilių kompozicija, mat kur bebūtume ar kur benukeliautume, gimtinė visuomet lieka kiekvieno iš mūsų širdyje.